FCI III gr. - terjerai
Senas paveikslas. Foksterjerai ir bulterjerai "medžioja" tigrą.
Veisiant terjerus atsižvelgta į jų būdą - buvo sustiprintas šių šunų agresyvumo instinktas, kad šuo medžiotų veiksmingai ir nuožmiai, neišsigąstų susidūręs su lape ar barsuku. Jokie kiti šunys (išskyrus taksus) taip sumaniai nerausia urvų, kaip terjerai. Aršūs karštakošiai stačia galva užpuldinėja urvuose gyvenančius žinduolius.
Urviniai šunys daugiausiai buvo veisiami žemyninėje Europos dalyje (pavyzdžiui , ispanų terjeras kilo iš mažų podenkų). Tačiau šiuo metu populiarių veislių dauguma buvo išveisti Didžiojoje Britanijoje. Terjero vardas yra kilės nuo lotyniško žodžio terra, reiškainčio žemę, nors kartais šiandienos terjerų šeimininkai savo numylėtinius švelniai vadina Jorkšyro arba Vakarų Škotijos baltaisiais "teroristais". Visi terjerai buvo išvesti palyginus neseniai. Apie juos menkai teužsimenama iki XVI a. vidurio, 1560 metais žinomas britų rašytojas Džonas Kajus terjerus apibūdina kaip vaidingus, besikandžiojančius šunis, kuriuos laikytii galima tik arklidėse. Tuo metu egzistavo tik trumpakojai terjerai, kuriuos naudodavo lapėms ir barsukams medžioti. Šie stačiaausiai pasižymėjo žvitriu temperamentu. Tvirti, raumeningi šunys taip pat medžiojo ir žiurkes, žebenkštis, ūdras, šeškus, švilpikus. XiX a. trumpakojai buvo gabenami į lapių medžioklę balnakrepšiuose. Kiti terjerai buvo naudojami sporte: žiurkiavimo varžybose. Kitur terjerai, kaip antai airių Imalio slėnio terjerai, atviruose laukuose arba duobėse buvo pjudomi tarpusavyje arba ant gyvulių. Bulius pradžioje pjudydavo stambiais į mastifus panašiais šunimis bet siekiant padidinti jų agresyvumą, buvo įlieta terjerų kraujo. Taip atsirado anglų ir Stafordšyrų bulterjerai, amerikiečių stafordšyro terjerai, o dar vėliau - pitbulterjerai. Terjerai pasižymi tvirtu sukandimu, o medžioklinių terjerų (Leiklendo, valų ar airių) pasirodymų parodose metu, šuo net turėdavo parodyti savo sukandimą stverdamas žvėries kailio skiautę. Trumpakojai, uoliai besidarbuojantys į terjerus panašūs šunys gyvavo visoje Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, bet tik XiX a. veisėjai susirūpino terjerų veislės grynumu, ir taip buvo išveistos regioninės jų atmainos. Škotijoje atsirado Skajaus, škotų, Silihemo, Dendžio Dinmonto terjerai ir kernterjeras. Baltieji kernterjerai buvo pradėti vadini baltaisiais Vakarų Škotijos terjerais. Kai kurios terjerų veislės (Peizlio ir Klaidsdeilio terjerai) išnyko, nors jų kraujas greičiausiai tebeteka Jorkšyro terjerų venomis. Panašūs pasikeitimai vyko visoje Anglijoje, Airijoje ir Velse. Taip atsirado 29 šiandien egzistuojančios britų terjerų veislės. Nemažai šių terjerų, pavyzdžiui, valų, airių, Kerio žydrieji, Erdelio terjerai ir foksterjerai, kilo terjerus maišant su medžiojančiais retriveriais. Šių veislių šunys nelenda į urvus, bet gaudo, čiumpa, papjauna ir atneša grobį. Nors už Didžiosios Britanijos ribų atsirado savitų veislių (vokiečių, austrų pinčeriai, čekų terjerai) į daugelį kraštų buvo atvežti būtent britiški kietakakčiai terjerai, kurie davė pradžią naujoms veislėms. Genetiniu britų terjerų pagrindu atsirado japonų, australų ir australų šilkaplaukiai terjerai. Iki šios išvedamos vis naujos šių šunų veislės, pavyzdžiui, vokiečių kromforlenderis ar rusų terjeras. Antra vertus, tebetęsiamas mažų terjerų veisimas rodo, kad terjerai sulaukė sėkmės ir kaip šeimos augintiniai. Šeimose, kuriose auga terjerai nuobodu nebūna. Nežabotos energijos šuniukai nuolat linksmina namiškius. Dauguma terjerų gerai prisitaiko prie miesto sąlygų, o jeigu šeimininkas sureguliuoja jauno šuns besaikį polinkį viauksėti, jie išauga puikiais sargšuniais ir ištikimais namų gynėjais.
Urviniai šunys daugiausiai buvo veisiami žemyninėje Europos dalyje (pavyzdžiui , ispanų terjeras kilo iš mažų podenkų). Tačiau šiuo metu populiarių veislių dauguma buvo išveisti Didžiojoje Britanijoje. Terjero vardas yra kilės nuo lotyniško žodžio terra, reiškainčio žemę, nors kartais šiandienos terjerų šeimininkai savo numylėtinius švelniai vadina Jorkšyro arba Vakarų Škotijos baltaisiais "teroristais". Visi terjerai buvo išvesti palyginus neseniai. Apie juos menkai teužsimenama iki XVI a. vidurio, 1560 metais žinomas britų rašytojas Džonas Kajus terjerus apibūdina kaip vaidingus, besikandžiojančius šunis, kuriuos laikytii galima tik arklidėse. Tuo metu egzistavo tik trumpakojai terjerai, kuriuos naudodavo lapėms ir barsukams medžioti. Šie stačiaausiai pasižymėjo žvitriu temperamentu. Tvirti, raumeningi šunys taip pat medžiojo ir žiurkes, žebenkštis, ūdras, šeškus, švilpikus. XiX a. trumpakojai buvo gabenami į lapių medžioklę balnakrepšiuose. Kiti terjerai buvo naudojami sporte: žiurkiavimo varžybose. Kitur terjerai, kaip antai airių Imalio slėnio terjerai, atviruose laukuose arba duobėse buvo pjudomi tarpusavyje arba ant gyvulių. Bulius pradžioje pjudydavo stambiais į mastifus panašiais šunimis bet siekiant padidinti jų agresyvumą, buvo įlieta terjerų kraujo. Taip atsirado anglų ir Stafordšyrų bulterjerai, amerikiečių stafordšyro terjerai, o dar vėliau - pitbulterjerai. Terjerai pasižymi tvirtu sukandimu, o medžioklinių terjerų (Leiklendo, valų ar airių) pasirodymų parodose metu, šuo net turėdavo parodyti savo sukandimą stverdamas žvėries kailio skiautę. Trumpakojai, uoliai besidarbuojantys į terjerus panašūs šunys gyvavo visoje Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, bet tik XiX a. veisėjai susirūpino terjerų veislės grynumu, ir taip buvo išveistos regioninės jų atmainos. Škotijoje atsirado Skajaus, škotų, Silihemo, Dendžio Dinmonto terjerai ir kernterjeras. Baltieji kernterjerai buvo pradėti vadini baltaisiais Vakarų Škotijos terjerais. Kai kurios terjerų veislės (Peizlio ir Klaidsdeilio terjerai) išnyko, nors jų kraujas greičiausiai tebeteka Jorkšyro terjerų venomis. Panašūs pasikeitimai vyko visoje Anglijoje, Airijoje ir Velse. Taip atsirado 29 šiandien egzistuojančios britų terjerų veislės. Nemažai šių terjerų, pavyzdžiui, valų, airių, Kerio žydrieji, Erdelio terjerai ir foksterjerai, kilo terjerus maišant su medžiojančiais retriveriais. Šių veislių šunys nelenda į urvus, bet gaudo, čiumpa, papjauna ir atneša grobį. Nors už Didžiosios Britanijos ribų atsirado savitų veislių (vokiečių, austrų pinčeriai, čekų terjerai) į daugelį kraštų buvo atvežti būtent britiški kietakakčiai terjerai, kurie davė pradžią naujoms veislėms. Genetiniu britų terjerų pagrindu atsirado japonų, australų ir australų šilkaplaukiai terjerai. Iki šios išvedamos vis naujos šių šunų veislės, pavyzdžiui, vokiečių kromforlenderis ar rusų terjeras. Antra vertus, tebetęsiamas mažų terjerų veisimas rodo, kad terjerai sulaukė sėkmės ir kaip šeimos augintiniai. Šeimose, kuriose auga terjerai nuobodu nebūna. Nežabotos energijos šuniukai nuolat linksmina namiškius. Dauguma terjerų gerai prisitaiko prie miesto sąlygų, o jeigu šeimininkas sureguliuoja jauno šuns besaikį polinkį viauksėti, jie išauga puikiais sargšuniais ir ištikimais namų gynėjais.
FCI IV gr. - taksai
Taksų kilmė siekia XV amžiaus Vokietiją. Tačiau taksų tipo šunys buvo vaizduojami ir senoviniuose Egipto ir Meksikos meno dirbiniuose. Taksų tipo šunų palaikų buvo aptikta I mūsų eros amžiaus laivo liekanose Italijoje. Vokiečių veislės standartai buvo nustatyti 1879 metais, o šunų klubas įkurtas 1888-aisiais. Taksus į Didžiąją Britanijoje atvežė princas Albertas, XIX amžiuje jie tapo populiarūs ir Amerikoje. Pirmojo pasaulinio karo metu veislė prarado populiarumą dėl savo vokiškos kilmės, tačiau išankstinių nusistatymų buvo atsisakyta ir šiandien šie gyvūnai – mėgstami šeimos augintiniai ir medžioklės kompanionai. Standartiniai taksai medžiodavo barsukus, kartais ir kitokį grobį.
Taksai yra skirstomi pagal dydį: standartinis (krūtinės apimtis daugiau nei 35 cm), nykštukinis (krūtinės apimtis 31-35 cm) ir triušinis (krūtinės apimtis iki 30 cm) - ir pagal kailį: standartinis, ilgaplaukis ir šiurkščiaplaukis. Taigi IV gr. tėra 9 veislės.
Parodinį standartą atitinkančių šunų krūtinė gili, kojos trumpos, o medžioklinių individų krūtinė ne tokia stambi, kojos kiek ilgesnės.
Taksai yra skirstomi pagal dydį: standartinis (krūtinės apimtis daugiau nei 35 cm), nykštukinis (krūtinės apimtis 31-35 cm) ir triušinis (krūtinės apimtis iki 30 cm) - ir pagal kailį: standartinis, ilgaplaukis ir šiurkščiaplaukis. Taigi IV gr. tėra 9 veislės.
Parodinį standartą atitinkančių šunų krūtinė gili, kojos trumpos, o medžioklinių individų krūtinė ne tokia stambi, kojos kiek ilgesnės.
FCI V gr. - špicai, jiems giminingos ir primityviosios veislės
Japonų špicai
Jokia kita šunų grupė nepadarė didesnės įtakos žmogaus gyvenimui už špicus ir į juos panašių veislių šunis. JIe paplitę arktiniuose pasaulio regionuose - dabartinių Skandinavijos šalių, Rusijos, Aliaskos ir Kanados teritorijose. Atšiauriuose regionuose gyvenę žmonės ir jų keturkojai pagalbininkai labai priklausė vieni nuo kitų. Arktinių pakrančių, tundros ir arktinių salų gentys vargu ar būtų išgyvenusios be šių universalių šunų pagalbbos.
Špicų ir jiems giminingų veislių šunų kilmė taip ir lieka neaiški. Neaptikta jokių archeologinių radinių, liudijančių, kad tankiavilniai, raumeningi, trumpaausiai, riestauodegiai špicai kilo iš šiaurinio vilko. Griaučių liekanos, kai kurios senesnės nei 5000 metų, rodo, kad greičiausiai į šiaurę atklydo parijai šunys ir susiporavo su stambesniais, tvirtesniais poliarinių regionų vilkais. Neabejotina, kad mažiausiai 5000 metų trukusi į vilkus panašių šiandienos špicų ir jiems giminingų veislių raida natūraliai ir žmogaus valia buvo susijusi su vilkasi. Prieš tūkstančius metų į špicus panašūs šunys iš šiaurinės tundros paplito piečiau, vidutinio klimato regionuose - Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Paskui jau pakitę, jie grįžo į ankstesnius kraštus. Per šią migraciją susimaišė įvairios kilmės genai ir išnyko akivaizdūs veislių skirtumai. Pavyzdžiui, Afrikos basendžiai (primityvioji veislė, artimai susijusi Pietryčių Azijos parijais) taip galėjo įgyti špicams būdingų kūno sandaros bruožų. Šiaurės Amerikoje paplitusios veislės, kaip antai Aliaskos malamutai ir Kanados eskimų špicai, pasiliko už Šiaurės poliaračio, o Europoje špicai ir jiems giminingos veislės persikėlė piečiau. Priešistorinio, daugiau nei 2000 metų senumo šuns kaulai, rasti Šveicarijoje, liudija kad tokių veislių šunys gyveno Vidurio Europoje jau keletą tūkstantmečių. Tikėtina, kad iš jų kilo vokiečių špicai, olandų keshondai ir belgų škiperiai, be to iš jų galėjo būti išvestos miniatiūrinės veislės - pomeranai ir volpinai. Kiti šunys iš šiaurės rytų Azijos nukeliavo į Kiniją bei Korėją ir tapo šiandieniniais čiau čiau ir džindais. Prieš keletą šimtmečių taip pat kaip ir prieš 1500 metų į špicus panašūs šunys pakartotinai buvo atgabenti į Japoniją (galbūt iš Korėjos) ir iš jų buvo išvesti didieji šunys: akitos, ainu, kajai, šibos. Japonų špicai greičiausiai atsirado kur kas vėliau - jie per paskutinius 200 metų išsivystė iš nencų samojedų veislės.
Selekciniu būdu veisiami špicai iš pradžių buvo pritaikomi įvairioms reikmėms. Šie tvirti ir judrūs šunys padėdavo žmogui medžioti, ganyti galvijus, traukdavo roges. Stipriausius ir atkakliausius imdavo į didelių gyvūnų medžiokles. Iš tokių šunų kilo šiandieninė karelų lokinė laika, rusų europinė laika, japonų didysis šuo ir akita. Kitų veislių šunys taip pat padėdavo medžioti stambius laimikius. Iš šių šunų atsirado šiandieniniai norvegų pilkasis špicas ir Jemtlando špicas. Skandinavijoje ir Japonijoje maži vietiniai šunys buvo pritaikyti smulkiems žinduoliams ir paukščiams medžioti. Manoma, kad iš jų kilo suomių laikoms, norvegų špicams, rusų laikoms ir visiems japonų špicams giminingi šunys. Šių veislių šunys tinka ir rogėms tempti. Stambiausias iš kinkomųjų šunų - Kanados eskimų špicas, dažnai sveriantis daugiau nei 55 kg. Iš kitų kinkomųjų šunų galima paminėti Aliaskos malamutą, Grenlandijos špicą, samojedą, Sibiro haskį, Kamčiatkos ir čiukčių kinkomuosius šunis. Kai XIX a. pabaigoje Kanadoje ir Aliaskoje buvo pradėtos rengti rogių lenktynės, jų dalyviai pastebėjo, kad šuns stiprumas ir ištvermė nebūtinai priklauso nuo jo dydžio. Šitaip Sibiro haskis atsiskleidė kaip greičiausias ir ištvermingiausias tarpe kinkomųjų šunų. Šiaurės Europoje ir ir Azijoje vietinės tautos kitų veislių šunis išmokė ganyti galvijų bandas. Rusai ir Skandinavijos lapiai šiam tikslui panaudojo įvairias laikas. Kitų veislių šunys, turintys bandganių kraujo, kaip antai lapių, norvegų ir islandų špicai, buvo pritaikyti darbuotis fermose. Vėliau selekcinio veisimo būdu buvo išvesti maži namų šunys: pomeranai, japonų špicai ir amerikiečių miniatiūrinis eskimų špicas.
Špicai ir jiems artimų veislių šunys puikiai prisitaiko prie žvarbaus šiaurės klimato. Neperšlampama povilnė tokia pat tanki kaip ir dengiamieji plaukai, o kartais net tankesnė. Mažos ausys neleidžia prarasti kūno šilumos, ne taip greitai nušąla. Tarpupirščiuose auga tankūs plaukai, kurie apsaugo letenas nuo aštrių ledo nuolaužų. Šie šunys pasižymi išskirtiniu atšiauriu grožiu - jų eksterjeras artimiausias šiauriniam vilkui, o natūralios spalvos ir pleištiški snukiai spinduliuoja pirmykštį žavesį. Daugelis šių veislių yra sudėtingiau dresuojami, todėl su jais reikia daug ir atkakliai dirbti.
Špicų ir jiems giminingų veislių šunų kilmė taip ir lieka neaiški. Neaptikta jokių archeologinių radinių, liudijančių, kad tankiavilniai, raumeningi, trumpaausiai, riestauodegiai špicai kilo iš šiaurinio vilko. Griaučių liekanos, kai kurios senesnės nei 5000 metų, rodo, kad greičiausiai į šiaurę atklydo parijai šunys ir susiporavo su stambesniais, tvirtesniais poliarinių regionų vilkais. Neabejotina, kad mažiausiai 5000 metų trukusi į vilkus panašių šiandienos špicų ir jiems giminingų veislių raida natūraliai ir žmogaus valia buvo susijusi su vilkasi. Prieš tūkstančius metų į špicus panašūs šunys iš šiaurinės tundros paplito piečiau, vidutinio klimato regionuose - Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Paskui jau pakitę, jie grįžo į ankstesnius kraštus. Per šią migraciją susimaišė įvairios kilmės genai ir išnyko akivaizdūs veislių skirtumai. Pavyzdžiui, Afrikos basendžiai (primityvioji veislė, artimai susijusi Pietryčių Azijos parijais) taip galėjo įgyti špicams būdingų kūno sandaros bruožų. Šiaurės Amerikoje paplitusios veislės, kaip antai Aliaskos malamutai ir Kanados eskimų špicai, pasiliko už Šiaurės poliaračio, o Europoje špicai ir jiems giminingos veislės persikėlė piečiau. Priešistorinio, daugiau nei 2000 metų senumo šuns kaulai, rasti Šveicarijoje, liudija kad tokių veislių šunys gyveno Vidurio Europoje jau keletą tūkstantmečių. Tikėtina, kad iš jų kilo vokiečių špicai, olandų keshondai ir belgų škiperiai, be to iš jų galėjo būti išvestos miniatiūrinės veislės - pomeranai ir volpinai. Kiti šunys iš šiaurės rytų Azijos nukeliavo į Kiniją bei Korėją ir tapo šiandieniniais čiau čiau ir džindais. Prieš keletą šimtmečių taip pat kaip ir prieš 1500 metų į špicus panašūs šunys pakartotinai buvo atgabenti į Japoniją (galbūt iš Korėjos) ir iš jų buvo išvesti didieji šunys: akitos, ainu, kajai, šibos. Japonų špicai greičiausiai atsirado kur kas vėliau - jie per paskutinius 200 metų išsivystė iš nencų samojedų veislės.
Selekciniu būdu veisiami špicai iš pradžių buvo pritaikomi įvairioms reikmėms. Šie tvirti ir judrūs šunys padėdavo žmogui medžioti, ganyti galvijus, traukdavo roges. Stipriausius ir atkakliausius imdavo į didelių gyvūnų medžiokles. Iš tokių šunų kilo šiandieninė karelų lokinė laika, rusų europinė laika, japonų didysis šuo ir akita. Kitų veislių šunys taip pat padėdavo medžioti stambius laimikius. Iš šių šunų atsirado šiandieniniai norvegų pilkasis špicas ir Jemtlando špicas. Skandinavijoje ir Japonijoje maži vietiniai šunys buvo pritaikyti smulkiems žinduoliams ir paukščiams medžioti. Manoma, kad iš jų kilo suomių laikoms, norvegų špicams, rusų laikoms ir visiems japonų špicams giminingi šunys. Šių veislių šunys tinka ir rogėms tempti. Stambiausias iš kinkomųjų šunų - Kanados eskimų špicas, dažnai sveriantis daugiau nei 55 kg. Iš kitų kinkomųjų šunų galima paminėti Aliaskos malamutą, Grenlandijos špicą, samojedą, Sibiro haskį, Kamčiatkos ir čiukčių kinkomuosius šunis. Kai XIX a. pabaigoje Kanadoje ir Aliaskoje buvo pradėtos rengti rogių lenktynės, jų dalyviai pastebėjo, kad šuns stiprumas ir ištvermė nebūtinai priklauso nuo jo dydžio. Šitaip Sibiro haskis atsiskleidė kaip greičiausias ir ištvermingiausias tarpe kinkomųjų šunų. Šiaurės Europoje ir ir Azijoje vietinės tautos kitų veislių šunis išmokė ganyti galvijų bandas. Rusai ir Skandinavijos lapiai šiam tikslui panaudojo įvairias laikas. Kitų veislių šunys, turintys bandganių kraujo, kaip antai lapių, norvegų ir islandų špicai, buvo pritaikyti darbuotis fermose. Vėliau selekcinio veisimo būdu buvo išvesti maži namų šunys: pomeranai, japonų špicai ir amerikiečių miniatiūrinis eskimų špicas.
Špicai ir jiems artimų veislių šunys puikiai prisitaiko prie žvarbaus šiaurės klimato. Neperšlampama povilnė tokia pat tanki kaip ir dengiamieji plaukai, o kartais net tankesnė. Mažos ausys neleidžia prarasti kūno šilumos, ne taip greitai nušąla. Tarpupirščiuose auga tankūs plaukai, kurie apsaugo letenas nuo aštrių ledo nuolaužų. Šie šunys pasižymi išskirtiniu atšiauriu grožiu - jų eksterjeras artimiausias šiauriniam vilkui, o natūralios spalvos ir pleištiški snukiai spinduliuoja pirmykštį žavesį. Daugelis šių veislių yra sudėtingiau dresuojami, todėl su jais reikia daug ir atkakliai dirbti.
Šuo dingo
Pavadinimas "primitivieji" taikomas grupelei šunų, kilusių iš Indijos lygumų vilko (Canis lupus pallipes). Kai kurie šios grupės šunys kaip dingas, Naujosios Fvinėjos dainuojantis šuo, tikrai yra primityvūs, nes jie yra tik šiek tiek ar bent jau nevisiškai prijaukinti. Kitų šios grupės individų, pavyzdžiui meksikiečių plikųjų ar basendžio, nors ir turinčių tas pačias šaknis, veisimąsi smarkiai paveikė žmogaus įsikišimas. Pasak žinovų, klajojančios žmonių grupės, lydimos benamių šunų, iš Pietvakarių Azijos patraukė į kitus kraštus prie 10 -15 tūkst. metų. Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką šuo (migracijos ir prekybos keliais) pasiekė mažiausiai prieš 5000 m. Seniausiai užfiksuotos veislės (faraonų šuns) atvaizdai puošia senovės Egipto faraonų kapavietes. Šis šuo tikriausiai kilo iš finikiečių šunų. Finikiečiai prekiaudavo šunimis visame Viduržemio jūros regione siūlydami tokias veisles, kurios šiandien vadinamos Kanaano šunimis, Etnos čirneku ir Ibisos šunimis. Galiausiai šunys paplito ir centriniuose Afrikos regionuose. Nors šiandien bendrai pripažįstama tik viena afrikinė primityvioji veislė (basendžiai), tačiau dar visai neseniai egzistavo daug kitų panašių veislių. Centrinės ir Pietų Amerikos šunų veislių kilmė taip ir lieka neaiški. Vietiniai Meksikos ir Peru šunys gali būti plikieji azijinių benamių šunų (atgabentų į pietus migracijos ir prekybos keliais) palikuonys. Tačiau jie gali būti kilę ir iš afrikinių benamių šunų, kuriuos į Centrinę ir Pietų Ameriką vėliau atgabeno europiečių pirkliai. Taigi, tai tik hipotezės. Plisdamas Pietryčių Azijoje dingas Australijoje pasirodė tik prieš 4000 metų, praėjus mažiausiai 1000 metų po to, kai Egipte jau buvo pargabentas faraonų šuo. Parazitas, atsiradęs Australijos sterblinių kailyje, apniko kai kuriuos laukinius Azijos šunis, todėl galima daryti prielaidą, kad prekyba dingais tarp Australijos ir Azijos buvo abipusė. ši veislė galėjo keliauti į priekį ir atgal su jūrininkais, kurie šunis gabeno sterbliniam medžioti Australijos krūmynuose. Naujojoje Gvinėjoje rastoms seniausioms šuns fosilijoms - tik 2000 metų, tad šioje saloje šuo pasirodė palyginti neseniai. Vienos gentys labai vertino šunis, kitos jais bjaurėjosi, o trečios į juos žiūrėjo kaip į maistą. Orokaivos ir Elemos tautelės, vertinusios šunų gebėjimus medžioti ir sargauti, šunieną valgydavo tik per reikšmingiausias apeigas. Tokia liūdna lemtis ištiko daug kitų primityviųjų šunų, kuriais būdavo prekiaujama Ramiojo vandenyno pakrantėse.
Primityviųjų šunų evoliucija ir pripratimas prie žmogaus vyko tuo pačiu metu. Ekologinės sąlygos lėmė, kad išliktų mažesnio dydžio individai, todėl šunys papsidarė mažesni už savo protėvį - Indijos vilką. Šios šunų veislės, išskyrus dingą ir Gvinėjos dainuojantį šunį, yra palyginti nesunkiai dresuojami. Jie visad budrūs, tačiau gali laikytis kiek nuošaliau. Kai kurios veislės išlieka mažai pakeistos žmogaus, todėl kai kurios savybės: rega, uoslė, stiprumas ar draugiškumas ir švelnumas lieka nepatobulintos.
Primityviųjų šunų evoliucija ir pripratimas prie žmogaus vyko tuo pačiu metu. Ekologinės sąlygos lėmė, kad išliktų mažesnio dydžio individai, todėl šunys papsidarė mažesni už savo protėvį - Indijos vilką. Šios šunų veislės, išskyrus dingą ir Gvinėjos dainuojantį šunį, yra palyginti nesunkiai dresuojami. Jie visad budrūs, tačiau gali laikytis kiek nuošaliau. Kai kurios veislės išlieka mažai pakeistos žmogaus, todėl kai kurios savybės: rega, uoslė, stiprumas ar draugiškumas ir švelnumas lieka nepatobulintos.
FCI VII gr. - paukštšuniai
FCI X grupė - kurtai
Senovinis greihaundų piešinys
It strėlė paskui grobį lekiantiems kurtams būdingos aptakios kūno formos. Aukšti, liesi, ilgi, lankstūs greitieji šunys buvo išvesti prieš tūkstančius metų slekcinio veisimo būdu.Visi kurtai kildinami savo šaknimis iš Pietvakarių Azijos. Seniausių įrašų apie kurtus aptinkama Aarabijoje. Jau mažiausiai 5000 metų čia veisiami saliukiai ir slugiai dykumų gazelėms persekioti. Senovės Persijoje kadaise gyvavo 16 skirtingų saliukių atmainų, tarp kurių buvo ir tadžis. Šiandien Kazachstane, Uzbekistane ir Turkmėnistane tebeveisiama įvairiaspalvė kita saliukių atmaina - tazas. Deja, nesant organizacijų, kurios rūpintųsi veislės ateitimi, ir nesiliaujant neramumams Centrinės Azijos respublikose, šios veislės šunų mažėja, jiems gresia išnykimas.
Afganų kurtas savo tėvynėje Afganistane nuo seno dieną medžiodavo lapes ir gazeles, o naktį saugodavo palapinę. Iki šiols išliko dvi veislės atmainos: tankiaplaukis šiaurinis kurtas (iš kurio ir buvo išvestas elegantiškas ilgaplaukis parodinis šuo) ir trumpesnių plaukų pietinis kurtas (retai sutinkamas Vakaruose, bet Pakistane tebeauginamas kaip darbinis šuo). Kirgizijos Tian Šanio kalnuose tebegyvuoja artimos veislės taiganas, su kuriuo medžiojamos lapės ir kiškiai.
Rusų kurtas kilo iš dviejų jau išnykusių veislių - Krymo ir kalnų kurtų. 1917 m., po Spalio revoliucijos, kurtai iš nuošalių rusų didikams priklausiusių veislynų buvo sukryžminti su vietiniais medžiokliniais šunimis ir atsirado veislė, kuri dabar pripažįstama kaip Pietų Rusijos (stepių) kurtas. Caro laikais buvo kelios populiariausios ir savičiausio rusų ilgaplaukio kurto (borzaja) atmainos. Dabar rusų veisėjai stengiasi atkurti daugelį išnykusių kurtų atmainų.
Kurtai buvo paplitę ir priečiau, Indijoje, kur tebeveisiami ir šiandien, nors Indijos kinologų klubas pripažįsta tik Rampūro kurtą iš šiaurinės Indijos, mahratos ir bandžaros kurtus. Pietinėje Indijoje dar galima pamatyti prakaulių, kiškių medžioklių čipipirajaus kurtų, poligaro kurtų, kilusių iš aplinkinių Madraso rajonų, bei mudholo, arba maharaštros, kurtų. Šie stiprūs ilgakojai prisitaikę medžioti šakalus ir kiškius.
Kurtus į Viduržemio jūros baseino Europos ir Afrikos regionus greičiausiai atgabeno finikiečių pirkliai. Dabar retai sutinkami graikų ir albanų kurtai primena saliukius, o aukštas ir atletiškos išvaizdos ispanų kurtas gimininkas podenkui. Vengrų kurtas kur kas mažesnis, o miniatiųrinų italų kurtą (levretę) išvedė greičiausiai ispanai, nonrėdami turėti gerą šeimos numylėtinį.
Daugiau nei prieš 2500 metų finikiečiai, prekiaudami alava, galėjo į Didžiąją Britaniją atgabenti ir kurtus. Čia jie buvo veisiami selekciniu būdu ir paskui sukryžminti su mastifais. Taip atsirado raumeningas, ištvermingas ir stiprus airių volfhoundas (airių vilkogaudis), kurį labai pamėgo diduomoenė. Panašiai Škotijos kalnėnų vadų garbingu numylėtiniu pasidarė elegantiškas škotų kurtas (dirhaundas). Šiandien grynaveislį lenktynių karalių anglų kurtą (greihaundą) į Didžiąją Britaniją galėjo atgabenti keltai kiškiams ir lapėms medžioti.Vėliau buvo išvestos dvi kurtų veislės: vipetas ir lurčeris. Už Azijos ir Europos ribų egzistuoja vos kelios kurtų veislės. Beveik nekyla abejonių, kad brazilų kurtas - tai greihaundo ir fokshaundo mišrūnas, o smarkusis australų kurtas kilęs vien tik iš greihaundų.
Daug kurtų dabar laikomi vien kaip šeimos numylėtiniai, tačiau kadaise visi jie be išlygų buvo veisiami medžioklei. Jie greitai pastebi judantį grobį, puola jį persekioti, pačiumpa ir papjauna. Nors islamo fundamentalistų visuomenėse į šunis žiūrima niekinamai, kurtams šie kultūriniai tabu negaliojo. Taip atsitiko matys dėl to, kad medžiotojo ir šuns ryšysužsimezgė daug anksčiau nei atsirado islamas. Kurtams būtina aktyviai judėti, reguliariai pabėgioti atvirose vietovėse. Dažniausiai jie yra švelnaus charakterio, tačiaau sudėtingai dresuojami, tai gana jautrūs šunys. Nors kai kurios šios grupės veislės yra pakankamai geri sargai, tačiau daugumai jų teritorijos apsauga visai nerūpi. Visiems kurtams būdingas itin ryškus mažų gyvūnų medžioklės instinktas,
Afganų kurtas savo tėvynėje Afganistane nuo seno dieną medžiodavo lapes ir gazeles, o naktį saugodavo palapinę. Iki šiols išliko dvi veislės atmainos: tankiaplaukis šiaurinis kurtas (iš kurio ir buvo išvestas elegantiškas ilgaplaukis parodinis šuo) ir trumpesnių plaukų pietinis kurtas (retai sutinkamas Vakaruose, bet Pakistane tebeauginamas kaip darbinis šuo). Kirgizijos Tian Šanio kalnuose tebegyvuoja artimos veislės taiganas, su kuriuo medžiojamos lapės ir kiškiai.
Rusų kurtas kilo iš dviejų jau išnykusių veislių - Krymo ir kalnų kurtų. 1917 m., po Spalio revoliucijos, kurtai iš nuošalių rusų didikams priklausiusių veislynų buvo sukryžminti su vietiniais medžiokliniais šunimis ir atsirado veislė, kuri dabar pripažįstama kaip Pietų Rusijos (stepių) kurtas. Caro laikais buvo kelios populiariausios ir savičiausio rusų ilgaplaukio kurto (borzaja) atmainos. Dabar rusų veisėjai stengiasi atkurti daugelį išnykusių kurtų atmainų.
Kurtai buvo paplitę ir priečiau, Indijoje, kur tebeveisiami ir šiandien, nors Indijos kinologų klubas pripažįsta tik Rampūro kurtą iš šiaurinės Indijos, mahratos ir bandžaros kurtus. Pietinėje Indijoje dar galima pamatyti prakaulių, kiškių medžioklių čipipirajaus kurtų, poligaro kurtų, kilusių iš aplinkinių Madraso rajonų, bei mudholo, arba maharaštros, kurtų. Šie stiprūs ilgakojai prisitaikę medžioti šakalus ir kiškius.
Kurtus į Viduržemio jūros baseino Europos ir Afrikos regionus greičiausiai atgabeno finikiečių pirkliai. Dabar retai sutinkami graikų ir albanų kurtai primena saliukius, o aukštas ir atletiškos išvaizdos ispanų kurtas gimininkas podenkui. Vengrų kurtas kur kas mažesnis, o miniatiųrinų italų kurtą (levretę) išvedė greičiausiai ispanai, nonrėdami turėti gerą šeimos numylėtinį.
Daugiau nei prieš 2500 metų finikiečiai, prekiaudami alava, galėjo į Didžiąją Britaniją atgabenti ir kurtus. Čia jie buvo veisiami selekciniu būdu ir paskui sukryžminti su mastifais. Taip atsirado raumeningas, ištvermingas ir stiprus airių volfhoundas (airių vilkogaudis), kurį labai pamėgo diduomoenė. Panašiai Škotijos kalnėnų vadų garbingu numylėtiniu pasidarė elegantiškas škotų kurtas (dirhaundas). Šiandien grynaveislį lenktynių karalių anglų kurtą (greihaundą) į Didžiąją Britaniją galėjo atgabenti keltai kiškiams ir lapėms medžioti.Vėliau buvo išvestos dvi kurtų veislės: vipetas ir lurčeris. Už Azijos ir Europos ribų egzistuoja vos kelios kurtų veislės. Beveik nekyla abejonių, kad brazilų kurtas - tai greihaundo ir fokshaundo mišrūnas, o smarkusis australų kurtas kilęs vien tik iš greihaundų.
Daug kurtų dabar laikomi vien kaip šeimos numylėtiniai, tačiau kadaise visi jie be išlygų buvo veisiami medžioklei. Jie greitai pastebi judantį grobį, puola jį persekioti, pačiumpa ir papjauna. Nors islamo fundamentalistų visuomenėse į šunis žiūrima niekinamai, kurtams šie kultūriniai tabu negaliojo. Taip atsitiko matys dėl to, kad medžiotojo ir šuns ryšysužsimezgė daug anksčiau nei atsirado islamas. Kurtams būtina aktyviai judėti, reguliariai pabėgioti atvirose vietovėse. Dažniausiai jie yra švelnaus charakterio, tačiaau sudėtingai dresuojami, tai gana jautrūs šunys. Nors kai kurios šios grupės veislės yra pakankamai geri sargai, tačiau daugumai jų teritorijos apsauga visai nerūpi. Visiems kurtams būdingas itin ryškus mažų gyvūnų medžioklės instinktas,
